Daugeliui mūsų leisti pinigus malonu, jei jų dar turime – malonumas dvigubas. Dar daugiau, įsigyjami daiktai, paslaugos ar tam tikras gyvenimo būdas tampa tuo vieninteliu rekvizitu, kuris leidžia aplinkiniams nors ir trumpam, tačiau susiformuoti nuomonę apie mus. „Stilingas“, „turtingas“, „nepasiturintis“, „taupus“ ir t.t. yra dažni epitetai, kuriais mus palydi aplinkiniai jei ne garsiai, tai tikėtina tyliai mąstydami apie mus ir mus supančius daiktus, bei gyvenimo būdą.
Bendraujant su klientais, kurie kreipiasi ieškodami atsakymų, kaip keisti pasirinktąjį gyvenimo būdą efektyviau valdant savo asmeninius finansus, daug kalbame apie paslėptus (tikruosius) motyvus lemiančius jų pasirinkimus. Mėginame juos atpažinti, kontroliuoti ir eliminuoti, jei jie veikia neigiamai mūsų asmenybę ar šeimos/poros santykių mikroklimatą bei finansinę situaciją.
Daiktai, paslaugos, kuriuos mes įsigyjame ir būdas, kaip tai darome, dažnai leidžia giliau pažiūrėti ir į pačią asmenybę bei kartais apie ją pasako daugiau nei patys išsamiausi psichologiniai testai. Rizikuoju taip teigdamas, tačiau manau, kad savo profesinės praktikos dėka galiu daryti tam tikrus apibendrinimus ir jais pasidalinti čia.
Gerų emocijų medžiotojai
Turbūt savo gyvenime jums teko sutikti žmones, kurie bodisi daiktų. Jie mieliau sukauptus pinigus išleidžia kelionėms, įvairiems mokymams, kitoms savęs tobulinimo veikloms. Tokius žmones aš vadinu „gerų emocijų medžiotojais“. Tokio tipo asmenybei charakteringas nuolatinis judėjimas pirmyn neturint aiškiai išreikšto galutinio tikslo. Abstraktus savęs tobulinimas ir naujų įspūdžių, o ne daiktų kaupimas, yra pagrindinis tokių žmonių gyvenimo moto.
Žmogų, kuris linkęs taupyti ir leisti pinigus ypač racionaliai, tokio tipo asmenybės stebina. Ir ne be pagrindo. Dažnai šios dinamiškos asmenybės suka galvas ne kaip sutaupyti, o kaip uždirbti papildomai, kad būtų galima ir toliau kultivuoti tokį gyvenimo būdą ir tai tampa juos nuolatos lydinčio streso priežastimi. Tiesa, čia reikia pastebėti, kad dėmesio perkėlimas nuo daiktų į naujų įspūdžių kaupimą ir naujų kompetencijų įgijimą šiuos žmones daro kur kas laimingesnius nei tie, kurie savo piniginių išlaidų filosofiją grindžią principu „sutaupytas euras – dar vienas įgytas daiktas“. Patiriamas laimės ir džiaugsmo kiekis, su kaupu kompensuoja šių žmonių patiriamas stresines situacijas uždirbant pinigus.
Kolekcininkai
„Gerų emocijų medžiotojams“ visiška priešingybė yra žmonės, kurių pinigų leidimas sukoncentruotas ne į įspūdžių gausinimą ar patirties praplėtimą, o į kur kas labiau apčiuopiamus (materialius) dalykus ir daiktus. Šį žmonių tipažą vadinu „kolekcininkais“. Tai žmonės, kuriems pinigų leidimas nesuteikia jokio malonumo, atvirkščiai, pinigus leisdami daiktams dažnai tai daro ne tenkindami savo giluminius poreikius, o siekdami aplinkinių pripažinimo, o dažnai ir kopijuodami kitų gyvenimo būdą.„Kolekcininkai“ dažnai papuola į „nepavejamo traukinio“ situaciją. Neturėdami aiškių ir struktūrizuotų savo ar savo šeimos/poros finansinių bei turtinių tikslų, kurie atspindėtų jų vertybes, jie be atvangos leidžia pinigus vis mėgindami prisiderinti prie kintančių aplinkos reikalavimų jų įsivaizduojamam finansiniam ir turtiniam statusui patvirtinti ir taip įšokti į vis tolstantį pripažinimo traukinį. Dažnai tokie žmonės pervertina savo galimybes finansuoti tokį savo gyvenimo būdą, o tai ne retu atveju tampa chroniškų skolų atsiradimo priežastimi. Dažnai šio tipo asmenybės yra lojaliausi ir patikimiausi kredito institucijų klientai.
Kitą kategoriją žmonių, kurie noriai leidžia pinigus, esu sau įvardijęs „buriuotojais“. Bendraujant su kliente išgirdau repliką, kad jai kompulsyvus apsipirkimas yra puikiausia terapija, kurią ji naudoja stresinėse situacijose ar kai panyra į depresyvias nuotaikas. Kaip pati sako, tik įsigijusi daiktą, kurio gal ir nereikia, ji jaučiasi vėl susigrąžinusi gyvenimo kontrolę į savo rankas. Anot jos, jai malonu „buriuoti“ nuo vienos parduotuvės vitrinos prie kitos.
Ne vienas iš mūsų tokią elgesio schemą nesunkiai atpažins savyje. Perkame, nes tai mums leidžia pasijusti geriau. Toks pinigų leidimas yra savotiška azarto forma, kuri būdinga žmonėms pinigus leidžiantiems prie kazino ruletės. Kaip prie ruletės taip ir šiuo atveju svarbu pastebėti, kad tokiu elgesiu mes tik laikinai slopiname savo nerimą ir depresyvią nuotaiką tarsi užsimiršdami ir pabėgdami nuo mus slegiančių rūpesčių. Tačiau taip visiškai ignoruojame tikrąsias tokio nerimo ir depresyvios savijautos priežastis, o tai turi savo kainą.
Įkaitai
Turbūt paklausite, o kaip su taupiaisiais, nejau jų visai neliko? Teiginys, kad mokėjimas taupyti yra geras ir sveikintinas žmogaus bruožas tapo nuvalkiota kliše. Tam būtų sunku prieštarauti. Kita vertus, esama žmonių, kurie savo taupume pasiekia kraštutines formas, juos aš vadinu „įkaitais“. Šios kraštutinės „įkaitų“ taupumo formos dažnai kenkia jiems patiems ir jų aplinkai. Savo profesinėje praktikoje teko susidurti su žmonėmis, kurie tiesiog jausdavo fiziologinį skausmą jei reikėdavo įsigyti jiems net nepatinkantį, o reikalingą daiktą.
Finansinio koučingo sesijos metu teko dirbti su klientės užklausa, kuri skundėsi savo vyro patologiniu taupumu ir nenoru skirti lėšų taip reikalingiems namų apyvokos daiktams ir dėl to kylantiems nuolatiniams barniams. Sutuoktiniui nesant sesijoje, problemos priežastis sunku atpažinti, o juo labiau keisti situaciją.
Kitoje sesijoje pasirodžius ir sutuoktiniui nustebino jo prisipažinimas, kad jį apima mano jau minėtas nerimas ir net fizinis skausmas vien nuo minties, kad teks leisti pinigus. Prisipažinsiu, kad tokia psichosomatinė reakcija mane nustebino. O be reikalo. Dabar jau atlikta nemažai tyrimų, kurie patvirtina hipotezę, kad perdėtas taupumas ir nesugebėjimas atsisveikinti su pinigais, kai to reikalauja konkreti situacija, o ne kompulsyvūs poreikių tenkinimai, yra gan rimtas emocinis sutrikimas. Tiesa, tokią elgesio schemą galima keisti su finansų koučingo specialisto ar terapeuto pagalba.
Visi minimi pinigų leidimo būdai ir pasirinktosios strategijos, deja, vienu ar kitu požiūriu gali būti laikytinos kraštutinėmis elgesio formomis, kurios signalizuoja apie neįsisąmonintus gilesnius ir reikšmingesnius mūsų asmenybės poreikius. Tad ar galimas racionalius ir „sveikas“ pinigų leidimo būdas?
Reikia pažymėti, kad visais atvejais, kai kalbame apie „sveikumą“ ir „racionalumą“, tai labai subjektyvios kategorijos, kurios kiekvieno iš mūsų suvokiamos labai asmeniškai ir kas vienam regisi racionaliu bei sveiku elgesiu su pinigais, kitam gali atrodyti visiška kvailyste. Tiesa, esama mokslinių tyrimų, kad racionalus ir adekvatus elgesys leidžiant pinigus būdingas bene 10 procentų žmonių. Smalsu, kokiomis savybėmis pasižymi ta dešimtoji procento žmonių dalis.
Iš patirties galiu teigti, kad sutikus tokį žmogų justi, jog jam būdinga absoliuti savo poreikių kontrolė ir realistinis finansinių galimybių vertinimas. Jų žodyne retai sutiksite sąvoką „noriu“, ji beveik neegzistuoja. Tokio tipo asmenybės yra linkę analizuoti savo poreikius, juos suvokti, atpažinti ir lavinti savo sprendimų technikas, kurios šiuos poreikius tenkintų. Pragmatizmas ir racionalumas yra tokių žmonių kertinis mąstymo braižas.
Jie nėra linkę finansinių sprendimus priimti emocionaliai, turi aiškų suvokimą, kad „gyvenime gali būti visaip“, todėl svarbu savo sprendimų pasekmes matyti ne tik šios dienos, bet ilgesnėje perspektyvoje.
Disciplinuotas santykis su pinigais yra kitas reikšmingas šių asmenybių elgesio bruožas, kuriuo dažnai nepasižymi pinigus linkę leisti „gerų emocijų medžiotojai“, „kolekcininkai“ ar „buriuotojai“. Tad išvada čia sektų viena – nebijokite leisti pinigų, nes pinigai uždirbami, tačiau leiskite juos ten ir tam, kas iš ties jums reikšminga ir tenkina net tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius giluminius poreikius.
Kyla klausimų, ieškote asmeninės konsultacijos ar norite tęsti polemiką? Rašykite adresu: nerijus.ramanauskas@inbox.lt
